Vėjarodžių gamyba
Tam, kad vėjarodis dirbtų be priekaištų esant bet kokioms oro sąlygoms jo konstrukcijai taikomi tam tikri reikalavimai. Laisvą vėliavėlės sukimąsi esant net mažiausiam vėjui užtikrina guolis, įrengtas apatinėje korpuso dalyje. Korpusą galima pagaminti iš paprasto vandentieko vamzdžio gabalo, ilgis 125mm, vidinis skersmuo 13mm. Viršutinėje korpuso dalyje įsriegiamas vamzdinis srėgis, kuris yra skirtas dangtelio užsukimui. Guolį atsirenka pagal jo tinkamumą, kad jis galėtų būti įspaustas į vidinę korpuso skylę. Esant būtinybei kiaurymįė korpuse ištekinama pagal vidinį guolio skersmenį. Prie šoninių korpuso pusių naudojant varžtus tvirtina metalines juostas. Jos skirtos vėjarodžio tvitinimui ant stogo keteros. Kiekis ir kampas tarp plokščių parenkamas priklausomai nuo stogo formos. Tačiau reikia pažymėti tai, kad varžtai, tvirtinantys juosteles netrukdytų laisvam vėjarodžio ašies darbui. Korpuso stogelį galima pagaminti iš plieno su vidiniu sriegiu, tai turi atitikti sriegį, esantį ant korpuso. Prie stogelio privirinami pasaulio pusių rodyklės, padarytos iš plieninių strypų. Kad į vėjarodžio korpusą nepatektų drėgmė jį apsaugo dangtelis privirintas prie vėjarodžio ašies. Gaidžio figūros (arba bet kurio kito paukščio) galima gaminti iš nerūdijančio plieno, ašis tvirtinama varžtais arba virinimu. Vėjarodis ant stogo tvirtinamas tokiu būdų, kad pasaulio pusių rodyklės būtų orientuotos į reikiamą pusę. Šiam tikslui pasiekti galima naudoti kompasą arba orientuotis pagal poliarinę žvaigždę. Jeigu vėjarodį sujungti plienine viela su 1,5m gilyn įkastu strypu gaunasi puikus žaibolaidis.